Apie katę, triušį ir gulbę. Ir DIRVOŽEMĮ

Mizanscena: du žmonės ir vienas iš jų laiko rankose nudvėsusį triušį. - Kas nutiko? Atrodo mirė badu? Ne, - raudoja antrasis, - aš šėriau! Daviau daug žuvies ir katinas tai išgyveno! Gyvūnai valgo žuvį, aš PATS MAČIAU! O mizanscenos fone plaukioja peršerta batonu gulbė, kurie taip ir negalės išskristi žiemoti į šiltus kraštus. Nes ji pati kalta, juk tą batoną ėdė!

Tai toks mielas žmogiškos logikos ir gerų norų vaizdelis. Ir kuo jis atrodo absurdiškesnis, tuo keisčiau žinoti, kad šitoks elgesys jau tapęs greičiau taisykle, nei makabriška išimtimi. Lygiai tas pats yra ir su Sodu. Šiandien apie dirvožemį.

Bet dar lyrinis intarpas apie tai, kad iš jokio sveiko proto žmogaus ir juo labiau profesionalo lūpų neturite išgirsti – o aš taip darau VADINASI, ir tu turi taip daryti; aš mačiau – vadinasi, tai tiesa; o mano sode šitas augalas auga gerai, vadinasi, augs ir pas jus; o aš...ir dar niekas nenumirė...Frazes galima tęsti iki begalybės (jų pilnas internetas komentaruose), bet tiesa yra viena – Gamtos tvarka. O išvados turi būti pagal Gamtos taisykles. Pas mane puikiai (arba apgailėtinai) užderėjo pomidorai. Taškas. Aš žinau kodėl ir kur mano klaidos, kai ką bandau nuspėti. Bet pas kaimyną tai bus kitaip ir dėl kitų priežasčių! Faktai prieš akis? Nepakanka – turi būti padarytos teisingos išvados. (Apie braškes ėdančias varles jau atsibodo rašyti). Pridėkite dar siekimą daryti kaip visi, ir ką tada gausite? Chaosą, kur visi daro savaip, ir smerkia kitus, bet Gamta tai kažkur kampe ir jos niekas neklausia.

Taigi, dirvožemis: Visi augalai turi savo dietą. Dieta, kaip žinia, turi milžinišką įtaką imunitetui, kas yra lygybės ženklas su sveikata. Tai kaip ir viskas – galioja visai gyvajai gamtai, žmogui irgi, o jei reikia, galima ir plačiau (ir vis prisiminkite mizansceną su triušiu). Augalų imunitetas daržininkui

Daugumai augalų ,,ant kaktos parašyta‘‘ kokia jų dieta. Pvz. akivaizdu, kad moliūgas yra ėdrus ir jam reikia sočiai maisto medžiagų ir drėgmės. Bet yra dar antras dalykas – augalo prigimtis, kuri (kaip ir pas žmones) atsiskleidžia streso metu. Per sausrą moliūgas atrodys kaip mirštantis skuduras, bet ryte lapai stovi stamantriai ir gaudo rasą, nors vakare jau galvojai kad anas iki ryto neišgyvens. O po pirmo lietaus jis patrigubėja per parą ir tereikia kelių dienų, kad aptiktum pirmas vaisiaus užuomazgas. Kaip anglai sako – he‘s away, skrydyje. Bet jis vienmetis. Tada mes moliūgo vaisių pasiimam, sėklas išsiimam, minkštimą suvalgom – sezonas baigtas, mes gavom ko norėjom, moliūgas irgi – pasidaugins kitąmet. Beje, papildomai nelaistytų ir nešertų moliūgų vaisiai mažesni, bet laikosi ne iki naujų metų, o iki vasaros pradžios su puikiu skoniu!

O va čia yra dar vienas intarpėlis – ne visi augalai ATRODO pagal savo dietą. Yra toks augalas, kurį Lietuvoje kartais tenka pamatyti vazonėliuose, įsivaizduojant, kad tai yra sukulentas – jis toks sausas ir spygliuotas ir keliauja iš karto į smėlį, žvyrą ir ant pietinės palangės. Ir gyvena. Visi nori gyventi. O juk ir aš taip maniau, nors jaučiausi turinti uoslę augalų dietoms. Koks buvo mano nustebimas, kai kartą jį pamačiau viename muziejaus kambaryje – tai buvo tamsi šiaurinė pusė, toli nuo lango. Jis sėdėjo kibire, patenkintas kaip ropė – milžiniškas keras. Įkišau pirštą paliesti žemę – tai buvo tamsi drėgna žemė, tokia, kokią galite rasti pavasarį po lazdynu! Dabar suprantu kodėl – pilni Prancūzijos miškai šio grožio - Ruscus aculeatus.

Tęsiu apie moliūgą ir kitus – artėjam prie esmės. Yra augalai laukiniai vietiniai, yra adaptavęsi svetimžemiai. Ir yra sodo, daržo ir darželio (gėlyno) – pavadinsiu juos kaip naminius gyvūnėlius PET SODAS. Laukiniai augalai auga ten, kur jiems patinka, o kai kurie kaip tik ir ieško skurdžių vietų. Svetimžemiai prisitaiko - ir nebūtinai taip, kaip jie gyveno gimtinėje! Gimtinėje juk ne tik dirvožemis kitoks, bet ir temperatūra, krituliai ir visa kita iki detalių kitaip! Tie, kurie adaptavosi pas mus – suranda optimalią sau gyvenimo terpę pagal save, vietoje, kurioje jie yra. Ir gyvena laimingi. Ir jiems iš mūsų nieko nereikia. Ir mums iš jų.

Štai ir esmė – yra augalai, iš kurių MUMS REIKIA kažko daugiau, nei jie gali duoti. Ir tada mes juos pumpuojam. Kaip? Pagerinta žeme, trąšomis, užtampom už*mylim dėmesiu ir tt. ir pan. Ir tam tikrais atvejais tai yra išeitis, nes mums reikia derliaus ar vaizdo, daug ir greitai. Bet bėda prasideda tada, kai mes manom, kad tas pats metodas tinkamas taikyti visur.

Duokim trąšų ir geros žemės VISIEMS! Mes juk dosnūs ir norim kaip geriau. Ar bent startui! Jau nekalbant apie tai, kad dirvožemio atvežimas į objektą landšaftiorui sudaro gerą kąsnį sąmatoje, iš ko nubyra į jo kišenę. Kartais papildomo grunto tikrai reikia, bet blogo rašinys ne tas formatas, kad viską detalizuočiau.

Taigi – Laukinis Sodas, Semi Wild Sodas, Daržas ir tt…ir Pet Sodas. Visur skirtingi poreikiai ir skirtingos strategijos. Jei Pet Sode norite kad būtų viskas gražu, plius mažiau darbo ir čiki piki, jums reikia vieno dalyko – palaikyti augalams optimalų imunitetą. Peršerta gulbė nudvės pirma problematiškesne proga. Imunitetas yra pusiausvyros dalykas, čia irgi rašyti galima be galo. Trumpai taip – duokite augalui ko jam reikia, ne ką jūs manote, kad jam reikia. Grupuokite kaimynus su panašiais poreikiais, parinkite tinkamas vietas. Per gerai nebūna? Būna per gerai iki mirties, ir tą galite pamatyti ir žmonių pasaulyje.  Šiltnamio sąlygom organizmai lyg ir subujoja, bet nusilpsta ir tampa pažeidžiami. Tabletės/purškimai, parazitai ir ilga agonija. Noriu laisvo sveiko Sodo, o ne ant lašelinės (pasmerkta nuolatinė priežiūra).

Noriu atkreipti dėmesį - sodo dizaino tendencijos išties yra pagrįstos šiuo suderinamumu. Paimkite bet kurį stilių ir išanalizavę augalus ir jų poreikius pamatysite, kad tai yra žongliravimas su augalais ir jų priežiūra, atitinkamai ir dirvožemio poreikiu ir parinkimu. Bene aiškiausi pavyzdžiai yra rūgščiamėgių augalų sodas, alpinariumas, natūralių žolynų sodai (wild ir semi wild). Sodai gali būti ir mišrūs, bet juk sodas zonuojamas ne tik pagal mūsų poreikius. Trijų Lysvių Sistema, Sėjomaina, Permakultūra, Mulčiavimas, Kompostas ir kt. kalba apie augalo ir dirvožemio santykį, maisto medžiagų poreikį ir tinkamą laiką ir kiekį. Jei to reikia!

Gaila, nekalbama apie tai, kad kai kuriems augalams išgyvenimui reikia skurduvos, tai jų stichija. Ką jau ką, o mes pratę gyvenimo pradžiai įmesti į duobę geros žemės ar net mėšliuko. Bet mažai kas žino, kad sodinant sausiamėgius į nuolatinę vietą jiem nuo šaknų reikia nukratyti gerą žemę iš medelyno. Kad augalą jau sodinant reikia ,,dresiruoti/treniruoti‘‘ būti savarankišku, ieškoti vandens pačiam, neperaugti – o įsitvirtinti. Kad jūs ne augalą sodinat, o kuriat ekosistemą arba kišatės į ją, arba griaunat.

Bet kuriuo atveju augalai yra individualius poreikius turintys organizmai - gerbkite juos susipažindami su jais artimiau.  Ir jums nuo to bus lengviau (ir pigiau) sodininkaut. O kai nebežinot, kaip ir kodėl – palyginkit su gyvūnais ir savim. Mesi visi labai panašūs.