Kaip pamatyti sodo dizaino cirko virtuvę. Atrodyti ir Būti.

Gražaus urbanistinio Sodo užkulisiuose yra daug valymo

Buvau dar visai maža, kai teko suprasti kas dedasi už cirko kulisų ir ypač su gyvūnais. Tai mane sustabdė nuo bet kokio cirko lankymo, bjauriuosi ta vieta, ir niekaip negalėdavau suprasti, kodėl žmonės ten veržiasi – neitų, to cirko niekam nereikėtų. Patirtis vaikiška ir labai sena. Šiais laikais, kai kiekvieno iš mūsų namuose ir lėkštėse tikrai yra kažkas, kas buvo gauta netgi nusikalstamomis aplinkybėmis reikėtų apversti pasaulį, norint kad niekas nebūtų nuskriaustas kito labui.

Visgi galimybė pažvelgti į užkulisius atneša daug naudos. Pradedant asmenine buitine kasdienybe baigiant pasaulio gyvenimu. Tai žengsiu pirmus tris žingsnelius, manau jie padės eiti link gražesnių pokyčių. Tam tereikia atverti akis ir ne tik žiūrėti, bet išmokti matyti. O kas pamatyta ir suprasta, to jau neatmatysi. Kelio atgal nebus.

Todėl pirmas žingsnelis – namų šeimininkių pamokos kritiškai vertinti aplinkybes, pasirinkti prioritetus ir pritaikyti savo gyvenime. Antras žingsnelis – apie klientų pageidavimus sodo dizaineriui remiantis sodo paveiksliukais. Trečias – neafišuojamos tiesos iš sodo dizaino užkulisių Londone (ir daug kur kitur).

Kartą su mažais vaikais atostogaudama prie jūros taip apsinuodijau maistu, kad likau paslika gulėti dieną kitą. Man pasisekė, nes namelį mums nuomojusi moteris turėjo medicinos sesers išsilavinimą ir vis užsukdavo patikrinti kaip laikausi. Atostogautojai negalvoja apie šeimininkų duoną, o kartais aniems taip norisi pasipasakoti, kaipgi atrodo tas poilsiautojų sezonas iš vidinės perspektyvos. Bet kalbėti ji pradėjo tada, kad pagyriau jos pievelę ir sodą – vienintelius per sausrą palaistytus ir žaliuojančius visame miestelyje, nors anas pilna to žodžio prasme ant marių kranto – sodų eilę nuo vandens skiria tik 1,5 metro pločio pėsčiųjų takelis.

Atitekėjo kai buvo visai jauna ir kaip įmanydama stengėsi, kad viskas klostytųsi puikiai, kaip jos manymu turėtų būti. – Dirbau nuo ryto iki vakaro, grindis plaudavau kasdien, mane net Srute pravardžiuoti pradėjo. Būdavau taip pavargusi, o rezultato jokio. Tuo tarpu pas kitas viskas atrodė nepriekaištingai, jos pačios pailsėję, dailiai susišukavę, su lakuotais nagučiais. Kartą paklausiau vienos, kodėl tavo tokios švarios grindys, kiek kartų jas plauni. Kai galvą plaunu, atsakė ši. Tai tu ką, kasdien galvą plauni? Ne, kartą per savaitę. O kaip kitom dienom!? Gi pašluoju, atsakė. Ir aš pradėjau taip daryti. Pas kitą irgi tvarka begalinė, kada svečiuosna beužeitum. Kartą šeimininkei išėjus šmakšt ir atidariau virtuvės spintelių dureles...O ten! Vargeli! Velnias koją nusilaužtų. Gudruolė. Ir aš pradėjau taip daryti. Tvarkausi kaip man reikia – kai ką darau, nes čia taip priimta, kai ką darau tik sau. Kai ko negaliu nedaryti, nes mano prioritetai kiti – kaipgi nepalaistysiu savo Sodo? Tam laiko jei nerandu, pasidarau.

Pamoka man buvo nereali ir laiku – ne todėl, kad troškau pripažinimą pelnyti būdama gera namų šeimininke, o todėl kad išvada sukrito į puikią frazę – jei kas nors tau atrodo per gerai, kad būtų tiesa, tu tiesiog kažko nežinai. Buitiniame lygyje - kažkam namus pagalbininkė prižiūri, kažkam vaikų mokykla kitoje pusėje gatvės, o ne už 10 km., kažkam tėvai padeda ar brolis, ar sesuo.

O kažkas už visa tai ką turi moka kainą, kurios aš, na, nemokėčiau...

Bet visur kitur irgi taip pat. Netikėk tuo, ką matai. Už vaizdo visada slypi daug daugiau ir dažnai netgi priešingi dalykai.

Todėl antras žingsnis – matyti tai, į ką žiūri - skaityti tai, ką matai. Dirbant su sodais paveiksliukai irgi dažnai atrodo daug geriau, nei realybė. Ir čia yra daug sluoksnių, nekalbant apie galimybes ir finansus – kinta/mainosi pats sodas, gali būti fotografo meistriškumas, bet dar dažniau tai tokie patys dirbtiniai pastatymai, kaip koks natiurmortas ar floristika. Šiuos dizainus aš taip ir pradėjau vadinti. Ironiška, bet man teko išmokti tokio mąstymo norint ,,apsiginti‘‘ prieš klientus. Ne, gerbiamieji, taip padaryti jums negaliu, tai netikra. Ne, jurginai, narcizai ir aguonos nežydi vienu metu, kaip nuotraukoje. Galiu kitaip, bet tada...Taip, ,,čelsis‘‘ ir yra šou, o ne patarimai sodininkams. Teko dirbti abiejose barikadų pusėse – ir svajonių fabrikėlyje ir prižiūrint tuos svajonių fabrikėlio pagimdytus pragaro išmislus. Laimei, jau seniai suderinau tai, kad sodas gali turėti ir vaizdą ir veikiančią gyvybę. Bet tai nereiškia, kad FLORISTINIAI SODAI neturi teisės egzistuoti. Kai kurie iš jų padaryti gražiai nuotraukai žurnale, kai kurie yra trumpalaikiai proginiai, kai kurie yra aukštosios mados šou biznio pasirodymas. Kai kur šis metodas yra priežiūros dalis. Kaip man dabar juokinga, kad atsirado kitas madingas žodis ,,tvarus‘‘ ir kirto per ,,čelsinio‘‘ nagus. O tuo tarpu jie abu yra geri dori sodų variantai, tik dalykus reikia vadinti tikrais vardais ir pritaikyti pagal paskirtį. Olandiški ir gamtiniai natūralistiniai sodai vienodai gali būti tikri ir netikri, skirti trumpam sezonui ir tvarūs, renginiui, šou ar asmeninei progai. Netikėkit viskuo, ką matot. Meskit paveiksliukus. Kai mylit, juk kitų nereikia. Kieno nors gimimo dienos proga pastatykit sūpynes, pasėkit aplink linų, kosmėjų ar pievą iš žiemai paukšteliams skirto pašarinio grūdų mišinio, pasisupkit drauge su morkų sulčių taurėmis. Išmokite būti, ne tik atrodyti.

Trečias žingsnis – būti ir atrodyti tai irgi subtilus žaidimas. Kai esi ne kažkas, o moki pasirodyti daugiau nei esi iš tikrųjų, tai jau subtili meistrystė, kuria ypač garsėja prancūzai. Bet čia yra pozityvūs dalykai, kuriuose yra žaidimo, kūrybos ir flirto - tiek fizinio, tiek intelektualinio. Kita pusė artimesnė apgavystei.

Naujieji Londono sodai tik Atrodo. Ir jie visiškai nėra tokie, kokie dedasi. Maža to, Anglija, buvusi viena iš pasaulinio sodo kultūros lopšių dabar yra greičiau sodo dizaino gyvulys, kuris vienu galu ėda beprotiškus kiekius augalų, o per kitą galą čia pat juos šalina į milžiniškus Cory sąvartynus. Šie, dar ką tik buvę Covent Garden‘o turguje dažnai nespėja net šaknų apšilti soduose, o jau atsiduria garuojančiame karščiu šuntančio Cory kompostyne. Kodėl? Nes niekam nerūpi, ar jie daugiamečiai ar ne, juos reikia laistyti, ar ne, tinkamoje vietoje jie buvo sukišti, ar ne. Neklystančio dizainerio kultas, protu nesuvokiamas vartotojiškumo konvejeris. Dizaineris sugalvojo naują ėjimą – kiti augalai lauk. Netiko spalva prie lauko pagalvėlių – lauk. Sodininkas atvyks po savaitės, niekas kitas juk nepaliejo – sodininkas išsiveš lavonėlius. 'Bring Out Your Dead'! Tai ne viduramžiai maro metu, tai sodininkai Londone lanko klientus…Ir ne tik Londone. Kas vyksta sodininkavimo kultūroje, kurioje augalai neturi jokios vertės (nors kaina buvo kosminė), kaip manote? Ar atversite duris naujai mados bangai?

Jei kas nors tau atrodo per gerai, kad būtų tiesa, tu tiesiog kažko nežinai. Tie balto marmuro dizainai nereikalingi sodininko, čia reikia cleaner‘io, valytojo, kuris ateina su kercheriu ir chlorkėm, o ne su sekatoriumi ir kauptuku. Čia ir to sodo tereikia statusui, tik kaip priedo prie nekilnojamo turto. Matosi pro langą ir iš gatvės? Tas, kuris iš gatvės bus patvarkytas dažniau, kur iš namų – gal prieš galimus svečius. Į kiemą net neišeinama. Iki sodininkas atvažiuos ten augalai gali sudžiūti, būti nuėsti kirmėlių ar pragaro liepsnom sudegti – niekas be sodininko piršto nepajudins.

Bet užtat nuotraukai jie vėl atrodo gerai. Tonmaišiai green waste iš mažo kiemelio, bambukiniais dantų krapštukais paremtos dar išlikusių česnakėlių galvutės (floristiniai triukai, kad neatrodytų nulinkę), naujai atvežta augalų pamaina žydi ne ką blogiau, nei šiltnamyje (kol kas). Sodininko van‘as - furgonas smirda yrančia žaluma. Rytoj vėl į Cory išpilti atliekas ir į Covent Garden Market naujų augalų. Wow, Blymey, vėl blyčo dangtelio, matyt, neužsukau iki galo, clorkėm smirda. Juk soduose be jo dabar niekaip...

The Show Must Go On. Kokią kainą pasiruošę mokėti už atrodymą?