Senos sodybos RENOVACIJA? Ne, REKONSTRUKCIJA!

Seno Sodo vertybė - brandi gamta aplinkui

Nubausti negalima pasigalėti! Net kablelis reiškia gyvenimą ar mirtį, o seno sodo likimą sprendžia vienas žodis. Re-NOV-acija reiškia tai, kad galima viską išlyginti su buldozeriu ir tai nebus nė kiek nusižengta renovacijos prigimčiai. Restauracija galima kiek kita prasme – kai išsaugomi istoriniai parkai ir jų dizainas, autentiškos augalų rūšys ir pan. Egzistuoja netgi sodų archeologija, bet sodybos tvarkymo atveju mums to nereikia. Užtikrinu, nereikia ir renovacijos.

Sodyba labai greitai gali įgyti apleistos vaizdą – užtrunka metus kitus nepjauti žolės ir visa teritorija paskęsta augmenijoje bent iki juosmens. Visgi pirmas darbas yra ne pulti veikti, o pasvarstyti su kokia vizija mes ateiname į naują valdą.

Viena iš mano veiklos sričių yra būtent senų sodybų ir sodų rekonstrukcija. Čia neateinu nei kaip sodininkė, nei kaip dizainerė, čia reikia kiek kitokių žinių, todėl nenuostabu, kad specialistų nedaug, nors pageidavimai iš esmės dvejopi. ‘‘Atostogautojai‘‘ dažniausiai siekia išpjauti viską iki plynės ir susidėlioti aplinką pagal urbanistinio dizaino principus, ,,ūkininkai‘‘ skuba į teritoriją sutempti ir sustatyti visa, ką mano reikalinga jų nepriklausomam gyvenimui. Abiem atvejais skuboti sprendimai nepasiteisina ir ieškome pusiausvyros.

Žmonės atsiraitoję rankoves eina įgyvendinti savo viziją - ar vienu ar kitu atveju, bet net nepasivargina atlikti vietovės analizės, o juo labiau savo veiklos pasekmių analizės, todėl abu variantai nors ir kraštutinybės turi vienodai egoistiškai kenkėjišką atspalvį.

Viską išvalyti? Kad daugiau nieko nereikėtų daryti ir amžinai atostogauti! Mes ir kambarius juk tvarkome su ta pačia mintimi, kad dabar štai susitvarkysime ir bus tvarka. Iki kada? Žinoma, išbaigtumo konceptas yra ir viduje ir sode, bet gamta nelaukia – kuo labiau išdraskyta vietovė, tuo daugiau joje verda veiksmas, o jums... daugėja darbo. Nebent iškart siekiate nulaužti gamtą ir tiesiog bus pasiekta tokia riba, kad bus ,,švaru ir tvarkinga‘‘, bet aplinka tiesiog negyva. Ir taip sklypas prie sklypo? Labai gera prisiminti kaip atrodo šiek tiek apleistos statybų aikštelės – nieko panašaus su Gamta, kokios mes jos norėtume atostogaudami. Kartą atvėrę žemę žmonės įsikinko į nuolatinius darbus palaikyti savo viziją. ,,Nieko nedarymo‘‘ iliuzija žlunga.

Kita vizija - įsisavinti ūkiškai ir užsiimti viskuo, kas tik įmanoma, kad turėti savarankišką ūkį ir visus jo teikiamus privalumus. Bet ar vietovė pasiruošusi būti melžiama karve? Gali būti kad jums teks mokėti labai didelę kainą už savo norus, su kuriais atėjote. Beje, ji gal visai kitoks padaras ir gali suteikti jums daug daugiau, nei svajojote. Jei išgirsite ją, žinoma. Čia žmonės ateina savotiškai ,,įsikinkyti‘‘, jie žino, kad teks daug dirbti ir tikisi gauti iš to naudos. Bet kabliukas tame, kad galima padaryti taip, kad dirbti mažiau, o gauti daugiau...

Kaipgi tada elgtis? Esminis skirtumas labiau matytųsi, jei renovacija ar rekonstrukcija vyktų su pastatu. Jei renovuotumėte senovinį pastatą, prioritetas būtų jūsų momentiniai poreikiai ir mada. Istoriniame name iškirstas vitrininis langas gal ir sukeltų daug džiaugsmo jums, bet nužudytų architektūrinį paveldą, vietos dvasią ir būtų praktiškai nerealu grįžti į autentišką tašką. Renovuoja vienas, antras, trečias – kiekvienas pagal savo supratimą, ir iš architektūrinio ansamblio lieka kaimo vištidės versija, kur kas ką turėjo, tas tuo ir skyles užlopė. Rekonstrukcija reiškia tai, kad senas pastatas pritaikomas naujiems poreikiams tausojant tai, kas yra. Galite vadinti tai priekabiavimu prie žodžių, bet ne žodis čia esmė, o požiūris.

Nesvarbu, turite žemės lopinėlio dokumentus ar ne, plačiąja prasme Žemė priklauso mums visiems. Nereikia net turėti jokios nuosavybės tam, kad padaryti įtaką aplinkai (gerą ar blogą), visgi tokia jau ta žmogaus prigimtis – jis sumoka pinigus ir mano, kad su nuosavybe gali daryti ką nori.

Ar tai bus žaizda Lietuvos žaliajame rūbe, ar dar viena rojaus kampelio skiautinio dėlionė – priklauso nuo mūsų. Žinoma, būtų puiku, jei jungtųsi bendraminčiai, deja – dažnai kaip tik čia kyla daug nesutarimų su kaimynais. Puikiai suprantame, kad pasirinkimą įsigyti sklypą ar lemia pinigai. Tikrai, atrodytų paprasta – žmonės įsigyja naują sklypą ir kuriasi, kaip nori. Bet jei jie gali įsigyti seną sklypą pigiau, viską išvalyti ir kurtis kaip nori, žinoma, jie taip ir pasirinks. Juo labiau, kad šalia gali būti tikras ežeras ar miškas. Kai kam tai skamba kaip puikus pasirinkimas, o senbuviams ir žmonėms, gerbiantiems gamtą tai pagrįstai atrodo kaip vandalizmas, juolab, kai tie šeimininkai/atostogautojai dar ir per mišką ar pakrantę nesibodi su bobcat prasisukti.

Taigi, be pirmų dviejų vizijų aš siūlau jums trečia alternatyvą - selektyvią rekonstrukciją. Tai kompromisas, bet nepaprastai naudingas visoms pusėms. Mes vienaip ar kitaip visi esame vartotojai, bet tik tai įsisąmoninę galim pradėti elgtis atsakingai.

Ar kuriatės visai naujoje vietoje ar ketinate užsiimti rekonstrukcija - vietovės ir veiklos pasekmių analizė yra būtina. Abiem atvejais reikėtų pagyventi, stebėti aplinką. Pažinti vietą reikia mažiausiai metų. Užtikrinu, kokie bebūtų buvę pirmieji ketinimai, pagyvenus praeina noras viską plynai išvalyti. Priešingai, dažnai savininkai, pirmojo vizito metu pasakoję kaip jie viską naikins, po metų jau šneka taip – darykit, kaip matot, tik nelieskit šito, ir ano, ir šiaip, ten stirnos gyvena, o čia grybai auga...Žodžiu, skubėjimas visada verčia apgailestauti.

Bendras ansamblis: Kuriantis reikia išlaikyti ir bendro ansamblio viziją – kas gali būti paprasčiau, kaip kaimiškas stilius kaime? Nieko bloga, jei atsiranda kitų stilių citatos – kūryba ir improvizacija visada pageidaujama. Tik nieko nėra labiau neskoninga, kaip miesto ar priemiesčio stiliaus dizainas Gamtai priklausančioje teritorijoje – tai reiškia, kad žmogus nesugebėjo nei gamtos priimti, nei rado savo asmeninį identitetą.

Selektyvus valymas ir medžiagų sandėliavimas: Kai puolama tvarkyti viską vienu metu, dažniausiai daromos klaidos yra viską valyti iškart ir vienodai plynai, taipogi neapgalvotas esamų ir naujai atvežtų resursų sandėliavimas. Viską mesti ir pakeisti nauju! O kas tada? Turimų resursų analizė yra ne mažiau reikalinga, kaip ir vietovės analizė. Daug ką galima panaudoti, organiškai sukuriant bendrą ansamblį. Apie sandėliavimo meną - jei prie namo ar kur kitur netinkamoje vietoje (o juk norisi kuo arčiau) išverčiama kompostas, žvyras, statybinės medžiagos – toje vietoje esantis dirvožemio paviršiaus audinys yra pažeidžiamas. Tai gali reikšti, kad toje vietoje viską sutvarkius teks iš naujo įrenginėti paviršių, galimai sėti pievą ar pan. Svarbiausia yra nenaikinti tų duotybių, kurios yra charakteringos ir reikalingos šiai vietai, o mums mažų mažiausiai naudingos tuo, kad tai jau yra, tai jau veikia, o tai reiškia, kad mums nereikia jokio papildomo judesio ką nors dirbtinai kurti ar prižiūrėti, jokių finansų ar laiko švaistymo. Selektyvus valymas, apdairus naujų elementų integravimas plius nuolat prisimenant, ar nedarome sau papildomo darbo su būsima priežiūra.

Medžiai ir krūmai: Pirmiausia išvalomi takai eismui, kai kur reikalinga išrinkti jaunas savaiminukų menkiaverčių medžių rykštes, bet jauni perspektyvūs, suaugę ar seni medžiai turi būti palikti geram apsvarstymui. Užtikrinu, nustatyti medžio būklei mūsų įsivaizduojamų estetikos ir kitokių kriterijų nepakanka. Tiems, kurie pirma mato piniginę išraišką, pasakysiu taip – laikas yra pinigai, o tai reiškia, kad jei pasodinsite jauną, tai suaugusio medžio teks laukti daug metų, o jau paaugusius gal ir pavyks nupirkti medelyne (žinoma, nepigiai), bet tik kai kuriuos dekoratyvinius. Žodžiu, pjauti senus medžius yra tas pats, kas leisti pinigus vėjais. Vaismedžiai, deja, pakliūva po pjūklu dar dažniau, nei kiti medžiai. Bet juk medis nebūtinai reikalingas dėl derliaus (nesvarbu, reikalingo žmogui ar nereikalingo) – jis ir pavėsis, ir užstoja vėją, ir sudaro mikroklimatą, ir galimai užstoja nepageidaujamą vaizdą. Jis gražus žydėdamas ir gal visai tinka hamakui ar sūpynėms pakabinti. O jo autentiškumas suteikia romantikos ir šarmo aplinkai. Galų gale, tai gali būti senos vertingos veislės – turtingas genofondas. Negalėsite ir nieko nauja pasodinti nepadarę aplinkos analizės. Gal apylinkėse ne slyvų vietos, tad būtų naivu galvoti, kad pas jus augs. Na, nebent tai žinodami specialiai įrengsite vietą. Nereikia sodinti nieko nauja tol, kol nesuprasite vietovės – antraip teks daryti dar vieną valymą ir vėl gyventi statybvietės šabakštynų aplinkoje. Ilgainiui suprasite ko reikia tik jums ir kas tikrai augs, nuspręsite, kiek laiko jums patinka leisti priežiūros darbams, o kiek pramogoms; gal pritrūks svogūnų laiškų prie kepsnio, o gal mėtų arbatai – čia jūsų vieta, o tai pirmiausia reiškia, kad jūs valdote ir laiką – jokių skubių ,,deadline‘‘ ir devynis kartus matuokite prieš kirpdami. Specialistas čia irgi gali padėti.- Profesionalai dažnai reikalingi tam, kad per trumpiausią įmanomą laiką įvestų žmogų į naują vietą su minimalioms išlaidomis ir maksimaliu rezultatu - kuo mažiau žalos abiem pusėm, žmogui ir Gamtai. Kita priežastis – papasakoti kas bus, jeigu pasielgs vienaip ar kitaip.

Veja/Pieva: Prisiminkite savo vaikystę, kai nebuvome prigąsdinti visokiais vabzdžiais. Tada ir pievos buvo drugelių, o ne erkių pievos. Juk ir knygų lentynose yra dulkių erkutės, bet nuo to neatsisakome bibliotekų namie. O gal aš ko nors nežinau ir dabar yra ir tokia tendencija? Gal todėl pievos puolamos, kaip kokios ryklių buveinės – maža žinių? Bet kuriuo atveju yra normalu žemai nusipjauti veją apie takus ar takelių vietoje bei palaikyti žemą pjovimą ten, kur vaikštome ir žaidžiame kasdienybėje, tačiau yra gražu, patogu ir sveika turėti aukštesnius žolynus aplinkui. Juos galima nušienauti tik rudeniop, kad vėliau dailiai atželtų, o pievos aplinkui tegul gyvena savo gyvenimą. Tiems, kurie nežino, pieva pievai nelygi – yra ne tik sengirės, bet ir senpievės – tai vertybė! Kai galite vien vejų ir pievų prasme turėti begalę skirtingų variantų, kaip skurdu, neskoninga ir koks bereikalingas laiko ir resursų švaistymas tarkuoti vienodai neribotus vejos plotus – kokia prasmė? Jei aukšta žolė supa ir jausmas netinkamas – pjaukite dalį, atverkite vaizdus, o kitose vietose pasodinkite dekoratyvius naudingus krūmus ar medelius. Šis aukščių kontrastas sudarys puikią vizualinę pusiausvyrą. Sodybose gyvenant galima ir kokį gyvūnėlį įsitaisyti, kad nuganytų, o savo gėlyną ar daržą apsaugoti aptvaru ar elektrine tvora.

Vanduo: Aš visada už vandenį sode, bet kokiu pavidalu. Visgi čia yra viena problema – eiliniai gajūs mitai, koks tas tvenkinys turėtų būti. Visų pirma tvenkiniui šešėlis būtinas – medžiai šalia tvenkinio neteršia jo, o priešingai, padeda jam likti švariam. Kitas dalykas, kai bandoma kištis su netinkamu įžuvinimu arba chemija. Pusiausvyra turi nusistovėti pati, o kai kurios žuvys ,,pagalbininkės‘‘ tampa dar didesne problema. Čia apie baltuosius amūrus, bet ir kitur kiekviename žingsnyje reikalingos žinios. Kalbant apie pačią estetiką ir atlikimą irgi susiduriama su tipiškomis problemomis – tvenkiniui vertėtų sukurti dailią formą ir taip pat kūrybingai panaudoti iškastą dirvožemio tūrį - kiek galima žiūrėti į tuos inkstų formos tvenkinius ir kalnelius? Nėra gerai iškastą giluminį dirvožemį paskleisti paviršiuje – tai papildomų rūpesčių pradžia. Tada reikia velėninio dirvožemio, kažkuo užsėti, prižiūrėti - ir nepageidaujami darbai prasideda... Kita vertus, vanduo sode gali būti ir nedidelio baseinėlio ar girdyklos pavidalu. Biologinė įvairovė atsidėkos.

Pokyčiai link...?: Dar neįsigiję namo žmonės jau žino, ar restauruos ar renovuos namą, aplinką atitinkamai. Tai du skirtingi dalykai ne tik vaizdo, finansų, laiko, bet ir sveikatos prasme. Kai gydytojas rekomenduoja po antibiotikų atkurti žarnyno florą kūno viduje – tai nei požiūrio, nei higienos, nei skonio reikalas. Tai fiziologinė būtinybė. Su išorine aplinka yra taip pat – sveika aplinka reiškia mūsų sveikatą. Todėl aplinkos perdarymas turėtų būti atsakingas procesas, nenaikinantis to, kas pačios Gamtos sukurta mūsų labui. Namas turi būti funkcionalus, saugus, patogus. Naujos medžiagos ar išlaižytas išbaigtumas nebūtinai tai garantuoja, kaip ir išprievartauta aplinka. Tikrieji ,,atostogautojai‘‘ bus tie, kurie sugebės atskirti, ką būtina padaryti, o kas yra stereotipų primesta. O tie, kurie nuspręs pastoviai gyventi – neabejoju, kad tai bus žmonės, supratę, kad su Gamta gyventi yra kur kas lengviau, nei viską daryti patiems.

Kokie dar pokyčiai galimi nedraskant piniginės ir taupant laiką? Tai žinių ir kūrybos sintezė, pasirenkant sprendimą individualiai.

https://www.artgarden.studio/konsultacijos