Sodas, kuris man PATINKA

Neseniai manęs bičiulė paklausė – Daniele, tu juk sodo dizainerė, bet taip ir nesuprantu, kokie sodai tau patinka – propaguoji čia piktžoles, o dabar ir plastmasinį kubilą FB įsidėjai. Bardakas, ir tiek.

Tai gal ir laikas pakalbėti apie tai, kokie sodai man patinka. Jei reiktų tik vieno žodžio jiems apibūdinti, pasakyčiau – įdomūs. Bet tada prasideda – įdomūs, nes mylimi, nes juose kažkas nuolat kinta, nes juose matosi žmogaus ir gamtos dialogai, netipiški sprendimai ir tolerancija iš abiejų pusių – veiksmas ir virsmas vyksta.

Sodininkavimo auklėjimą turėjau nuo gimimo, bet kai pati pirmą kartą pradėjau domėtis – kas gi kita, jei ne knygos. Ir labiausiai patiko arba giliai specializuotos, su detalėmis, arba tokios, kur parašiusio žmogaus asmenybė švietė kaip saulė ir vis išlįsdavo komentarai su asmenine nuomone. Kai matau sode pagarbų ir kūrybingą žmogaus prisilietimą – tai man svarbiausiais momentas - Personal Touch.

Po to buvo ilgas tarpas bandymų, mokymosi ir atmušti sparneliai į praktiką. Kartą išmečiau visus plastikinius vazonėlius, prisipirkau molinių, kad būt gražu, persodinau viską vienu ypu. Ir prasidėjo...Kai kolekcionieriui reikia žiemai 200 puskibirio dydžio vazončikų į rūsį sutempti, po kokio trisdešimto susivarai nugarą, bet smegenys suaktyvėja – supranti, kad grožis ir praktika kartais pykstasi. O knygas iliustruoja nebūtinai sodininkai. Ir išvis, kad paveiksliukus irgi reikia mokėti skaityti – kur tiesa, o kur melas. Arba kur menai, nuo realybės atsilupę.

O po to kurį laiką (fucking per ilgai, sorry for my french) teko dirbti Sodų Grožio Pramonėje, jei taip galima pasakyti. Kažkas tarp stilisto ir grožio chirurgo – juk su dabartine kosmetika gražų moters veidą galima ir ant arklio užpakalio nupiešti, su sodais lygiai taip pat. Sodą galima ,,pastatyti‘‘ vienai instagraminei fotkei, ir po to klientai eis šniūrais norėdami tokio pačio vaizdelio. O jo nėra ir būti nelabai gali – floristika yra kaip ir natiurmortas - Nature Morte, arba ne visai mirę, bet tik kelioms dienoms gyva. Pavadinau tuos sodus Floristiniais. Gražu juk, nesvarbu, kad gėlių galvutės dantų krapštukais paremtos arba šašlykiniai bambukiniai iešmeliai sukišti į stiebus, kad neišvirstų. Ne, aš nefantazuoju, daug kartų dariau tai pati, kaip eilinį sodo priežiūros elementą. Ta tema galiu knygą parašyti - Reveals the 'behind the scenes' of urban garden design. O gal ir parašysiu. Kita vertus geriausias to pavyzdys ir mokytojas yra Chelsea Flower Show, kur sodo ekspozicijos yra sukurtos tam momentui. O kad ne tik atrodytų, bet ir veiktų, tokiam ir sodininko reikia su fantazija.

Čia galima ginčytis – juk sodo dizainas ir yra surežisuotas, ,,pastatytas‘‘ vaizdas. Bet yra didelis skirtumas, ar mašina atrodo kaip mašina, ar ji dar ir važiuoja. Gal tas važiavimas ir būtų prioritetinis, savaime suprantamas dalykas? Tos pusiausvyros man labai trūksta.

Anglijoje, ypač Londone, teko matyti pernelyg daug sodų, kurie yra grynas natiurmortinis pastatymas ir nekilnojamo turto dalis, geriausiu atveju vaizdas pro langą. Tik prižiūrintis sodininkas ir įeina ten, išvalyti baltus marmurus ir visa kita su chlorke ir, jei nuobodu, tris malkeles židinyje kitaip suinstaliuoti, kad ten skruzdėlės lizdo nestatytų ar samanos neaugtų. Šeimininkui rūpi tik tiek - kaimyno rožės šaka į mano sodą nusviro!? Nukirsti jai galvą! Mano namai, mano taisyklės.

Taigi - dar viena patirtis - klientų poreikiai. Kad skirtingų sodų reikia tai savaime suprantama, bet šį kartą ne apie tai. Vienoje pilaitėje pagaliau buvo nuspręsta įrengti kambarį sodininkams. Įrankius sandėliuoti, rūbus ir daiktus susidėti, kavai išgerti. Džiuguma. Po madam instagramos posto kambarėlis buvo paverstas šlamšto sandėliuku, o sodo kūrėjai ir sodininkai ir toliau glaudėsi kur papuola. Bet, anot instagramos – gyveno šioje pilyje sodininkai ilgai ir laimingai, bet viską darė pati šeimininkė. Auksarankė. Ir visi tikrai tąkart nenusivylė, jokių nuoskaudų, nes jau buvo seniai nusivylę kurti ne aplinką, o kaišyti plunksnomis kažkieno beplunksnę subinę, kad ana gražiai viešumoje atrodytų. Darbas toks. Sodas – pamotės našlaitis, arba dar blogiau, paliktas atsitiktinių perėjūnų malonei, o tie, kuriems labiau rūpi sodas, nei ji, turi daryti tai tyliai, nedemonstruodami savo prioritetų. Bet net ir tai daryti lengva, kai įvardinus tampa žaidimu – juk kurti paveikslą yra viena, o rėmelį, kuris padarytų niekinį paveikslą kažko vertu – irgi kūryba!

Džiaugiuosi, kai randu motyvą ir pavadinimą tai veiklai, nes įvardinus galima tobulai išpildyti TEMĄ. Jei tema – nekilnojamo turto statuso želdinimas – it‘s ok, padaroma lengvai, kaip štampuku maktelėjus. Jei platforma iliuziniam gyvenimui kurti – kodėl gi ne? Darom! Melas irgi menas – instagrama yra beveik impresionizmas. Jei tai skirta šeimai vaikams auginti – vėlgi turi būti kiti sprendimai. Ir sodas yra ir turi būti skirtingas. Juokinga tik tada, kai visi nuduoda darą kažką ,,labai rimto, ir visai ne tai, ką jūs manote‘‘ . Kažin kodėl popso dainininkai nesigėdina, jei juos pavadina popso žvaigždėm? O sodo dizaineriai? Nea, visi menininkai, popso nedaro. Bet kai kur reikia ir popso. Gero, gerai sukalto sodo popso. Pagarba šiai nišai, masinė kultūra irgi kultūra, bet todėl profesionalams čia derėtų dirbti dar atsakingiau. O kai kur reikia tiesiog sodininko. Be sodininko ir sodo juk nėra. Bet čia turiu galvoje ne sodininką kaip žmogų, o sodininkišką, šeimininkišką požiūrį su atsakomybe.

Dar vieni sodai kyla iš pomėgio prisišlieti prie kokios nors svetimos kultūros ar pajoti ant tendencingos mados bangos kupros. Šie dalykai man yra tiesiog neįdomūs – 1000 kartų įdomiau eiti gerti iš šaltinio, o ne gauti kaži kieno išskirtas interpretacijas. Ir drakono blusa yra blusa – eikite pokalbiui su drakonu. Gera turėti savo mėgiamus  stilius, sodininkavimo būdus, bet čia svarbiausia išvengti vaizdo be turinio, be supratimo. Olandiški bangavimai, japonizmas, provanso stilius ar angliškas – vaizdas yra tik gyvenimo būdo, pasaulėjautos, skleidžiamos idėjos, jų Vietos Dvasios, Sodo Kūrėjo, socialinės aplinkos ir tt. ir pan. rezultatas. Tai ir reikia studijuoti, o ne kaip šaką viela išraityti ar kokiu atstumu smilgas sukišti. Japonai TAIP daro, o jūs, vaikai, taip nedarykit. Tol, kol nesuprantat, ką darot ir kodėl darot.

Kas man patinka? Kai matau mylintį individualų prisilietimą, nenukopijuotą dizaino twistą, nestandartinį augalų pasirinkimą. Tyčia paliktą ,,piktžolę‘‘, nes matau sodininko žinių lygį. Myliu vietas, kur vyksta sodo ,,virtuvės‘‘ darbai, kur sodininkas ilsisi ir geria kombuchą su rozmarinu, kur krūmai palikti negenėti, kol paukščiai peri, kur ant stalo prie kompo šalia vienas kito guli pieštukas ir sekatorius, o sodininko kišenėse visada yra sėklų. Kur matosi ne tik sodo vaizdas, bet ir sodininko smegenys ir širdis. Sakoma, kad vyro vertė atsispindi jo moters šypsenoje. Ir atvirkščiai, žinoma. Bet Sodas yra sodininko veidas. Ir kai jis apgailėtinas – matosi juk...

Bet patinka man ir tada, kai matau gerai išpildytą Temą. Todėl, jei norite gerai tą temą pildyti – įsivardinkite ją. Begėdiškai. Tada iš karto bus aišku, kokių žaislų reikės ir žaisti galėsite atvirai. Šventovė ištirpti Visatoje, ar platforma save iškelti? Prievolė ar palaiminimas? Projektas ar gyvenimas? O gal visa viename? Ir tai išpildoma, viskas išpildoma. Tik reikia pagarbos savo partneriui tame kelyje – Sodui. Tada jis jus ir iškels, ir paslėps, ir pamaitins, ir pagydys, ir paguos, ir užmaskuos, ir suteiks LAIMĘ, ką ta laimė jums bereikštų.

O Kas Jums yra Sodas?