Sodas su pliku užpakaliu pro aprėdą, kurį mes nuolat taikomės nudraskyti

Foto: Danielė Vyšnia

Augalai vis dar žydi ir žydės iki pat šalnų, bet jau patys pirmieji pavasariniai žiedai sukrauna sėklas. Taigi po žydėjimo sėklų atsiradimo procesas yra praktiškai nuolatinis, nesibaigiantis visą sezoną. Išmuštruoti sodininkai užsiima sėja kelis kartus - pavasarį, vasarą, ankstyvą rudenį ir prieš žiemą, bet tai dažniausiai sąlygoja rezultato siekimas. Derliui gauti yra nustatytos optimalios dienos kalendoriuje – taip byloja agrotechnikos vadovėliai ir liaudies išmintis.

Kai įsigijau pirmą savo namą su sodu, pamenu, baisiai pavydėjau kaimynei, kuriai visą plotą aplink namelį suardavo po derliaus nurinkimo – jos sodininkavimo ritmas buvo toks pats, kaip ūkininko už tvoros ir tas pats arkliukas pabaigęs ūkio darbus kelis kartus prasisukdavo ir pas ją už loską kaimynui. O pas mane juk buvo Sodas! Ir kasiau aš jame pati visus 20 arų ir derlius palyginti buvo apgailėtinas, o vaizdas labai jau abejotinas, sakyčiau, nes aš pati sau sugalvodavau papildomus darbus vieną paskui kitą – juk maniau, kad taip reikia.

Viena, kas man nepatiko pas kaimynę, tai ta atvira žemė, kuri nuoga laukdavo pavasario. Kaimynė tai irgi iki pavasario nepasirodydavo, jai tai kas, o man reikėjo gyventi toje vietoje. Kita man iškilusi problema – kaimynė atvykdavo su ant palangės mieste užaugintais daigais, o mano sąlygos daigams buvo apgailėtinos, šiltnamio neturėjau, todėl visa, ką tekdavo sėti buvo tik iš bėdos.

Ilgainiui, stebint aplinką ir jungiant gamtos žinias su tradicinio sodininkavimo žiniomis, pradėjo kilti vis daugiau ir daugiau nesutapimų. Kaimynės ir aplinkiniai sodai vis labiau atrodė kaip eilė pacientų, kurie nusmauktomis kelnėmis pliku užpakaliu laukia, kada ateis jų eilė. Maža to, kai kuriuos sodus nurengdavo ne pavasarį, o dar iš rudens. O mano daugiamečiai ir ypač vienmečiai/dvimečiai tik trypė kojytėmis, nekantraudami dirbti patys - pasisėti. Ir aš jiems leidau. Juk Sodas desperatiškai trokšta apsirėdyti.

Netrukus ne agurkai lėmė, kur augs neužmirštuolės, o tam tikrų augalų įsitvirtinusios bendrijos tapo sodo karkasu. Dabar sėklas sėju tada, kai jas nurenku – na, jei noriu pasėti kur nors kitur, o ne palikti pačiam augalui gyventi savo vietoje. Žinoma, kai kurios daržovės diktuoja savo laiką – ne todėl, kad jos kaprizingos, o todėl, kad jos atvykėlės iš šiltų kraštų ir jų natūralus ritmas kitas, nei mūsų Vietos.

Bet Sode negali būti tuščios vietos, nebent labai trumpam, rotacijai. Nusimovei kelnes – užsidėjai suknelę. O miegui vis tiek reikia užsikloti – bent rožių žiedlapiais.

John Singer Sargent Siesta