Šiandien Mes Esame Sodas

Sode turi būti pusiausvyra tarp vaizdo, dvasinio turinio ir turinio, kuris užganėdina pilvelį. Bet labai sunku įžvelgti tai vienu metu. Kai grožiuosi obelimi aš greičiausiai nealkana, o kai alkana, tai man visai vis tiek ant kokio grožio medžio tas obuolys auga. Ir tik kai suvalgau tą obuolį, na, tada galiu ir pafilosofuoti...Su savo planais aš užbėgu į priekį, arba prisimenu, kaip buvo anksčiau, matydama pokyčius.

Ir į Sodą kaskart mes einame su skirtinga intencija – kartais derliaus, kartais grožio, o kartais rūpinamės pačiais augalais ar išsidrebiame po kasdienybės rūpesčių ir leidžiamės Sodo apkabinami.

Ir iškrenta Pirmas Sniegas. Ir tykiai ramiai nutėškia mus į Čia ir Dabar. Mūsų bėgantys planai ,,ką dar galime nuveikti‘‘ pakimba ore, kaip už pakarpos pakeltas ir kojomis vis dar mosikuojantis šunytis, ir mes patys tarsi nebejaučiame žemės po kojomis – Visi Sodų pavidalai, kurie kada nors buvo ar dar bus įsliuogia į mūsų vidų ir...

                             Šiandien Mes Esame Sodas.

Sodininkas - tarsi archetipinis sutvėrimas, prarijęs Sodo Sielą. Ši diena vienintelė tokia metuose ir pati svarbiausia, nes joje telpa viskas – ir visų praėjusių metų Sodai, ir ateinančių metų Sodai - sėklų sėjimas, ravėjimai, derliai, grožiai ir slimokai, lietūs ir sausros, nerimas ir begalinė laimė Būti. Bičiuliai Sodininkai jaučia vienas kitą simbiotiniais, beveik mikoriziniais ryšiais, ir bendrystės su Žeme ir jais jausmas toks užpildantis, kad būtina sustoti ir semti iš šio šaltinio tiek, kiek tik telpa – reikia pasikrauti ateičiai ir įprasminti tai, kas būtent šiandien atsiveria prieš mus.

Po plonu sniego sluoksniu jaučiu kaip plaka dekoratyvinių česnakų širdutės, tūno hiacintai, kaip augalai laimingi po nenugrėbtais lapais ir kaip juose snaudžia biologinė įvairovė, ir net uodas, įstrigęs tarp dviejų langų regis kaip stebuklas – nors ką tik siautėjau juos galabydama. Taika. Savyje ir su aplinka.

Ir Sėklos kišenėje tuksi. Ir norai tuksi, ir planai. Žiūriu pro langą ir matau, kaip buvo ir kaip bus. Ko nepadariau ir ką darysiu. Kas buvo svarbu, o kas ne...

Tik kartais apžvelgiame viską kaip visumą. Ir dabar tas laikas. Išvaikščiokime takelius, vizualizuokime Sodo Kūną, sukirpkime jam naują aprėdą. Tai vienintelis galimas baltas lapas sode – pirmas sniegas.

Nusileidus į namo katilinę prie krosnies jaučiu, kaip gyvas dūzgia Namas, o tokia pati katilinė yra ir Sode, ir mumyse. Pavasaris ateis, ir kad Vasaros krosnis klestėtų, pats laikas išsivalyti. Na, viską, ko nereikia. Žiema išvalys ir Pavasaris nuplaus. Jie juk tam ir ateina.